Aš nevertas, mieloji, pavasario šito,
jis atėjo tavęs iš godų išsivest
ten, kur sniego nuo skliauto taip gausiai prikrito,
ten, kur tavo svajonė galėtų užgest.

Šalnomis mano žingsniai ir žodžiai seniai užsiklojo,
o ruduo man prižėrė ugnies į akis,
kai einu, man pasaulis aplinkui liepsnoja,
nors į sapną, mieloji, paukščiu tu atklysk!

Mano žemė retežiuose gedi, dejuoja,
mano žemė žiemužės šaltuos pataluos,
tu pavasaris, vasara, saulė, mieloji,
tu ateik, paskandink mano žemę žieduos!