Persefonė
Aš nevertas, mieloji, pavasario šito,
jis atėjo tavęs iš godų išsivest
ten, kur sniego nuo skliauto taip gausiai prikrito,
ten, kur tavo svajonė galėtų užgest.
Šalnomis mano žingsniai ir žodžiai seniai užsiklojo,
o ruduo man prižėrė ugnies į akis,
kai einu, man pasaulis aplinkui liepsnoja,
nors į sapną, mieloji, paukščiu tu atklysk!
Mano žemė retežiuose gedi, dejuoja,
mano žemė žiemužės šaltuos pataluos,
tu pavasaris, vasara, saulė, mieloji,
tu ateik, paskandink mano žemę žieduos!