Pritvinkusi gyvybe žemė alsuoja –
Sotumu dvelkia...
Spindulių ir šilumos priragavusi,
Troškuly lietaus godžiai glėbį atvėrė.
Skleidžiasi alyvų žiedų aromatu.
Donelaičio metus skaičiuoja –
Maitina ramybe gimtoji žemė.
Tik vaikai jos – nenuoramos...
Žydinčių dovanų rankose negana.
Popieriniais paukščiais paverst gvelbiasi.
Nejau antkapis sparnų moste tepaliks...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-05-13 10:00:20
gamtos ir poeto ryšys - gražu...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-05-10 09:16:40
Na, taip, tragika nusmelkia baigiamieji žodžiai.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2014-05-09 13:58:09
Reikia pagalvoti:))
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-05-09 07:35:43
Nesumeluotas rūpestis atskleidžia daug sluoksnių tarp pasakytų žodžių.