Pritvinkusi gyvybe žemė alsuoja –
Sotumu dvelkia...
Spindulių ir šilumos priragavusi,
Troškuly lietaus godžiai glėbį atvėrė.
Skleidžiasi alyvų žiedų aromatu.
Donelaičio metus skaičiuoja –
Maitina ramybe gimtoji žemė.
Tik vaikai jos – nenuoramos...
Žydinčių dovanų rankose negana.
Popieriniais paukščiais paverst gvelbiasi.
Nejau antkapis sparnų moste tepaliks...