Nukirstos šaknys, nutrauktos gijos
Ir protas, pilnas putotų minčių.
Širdis neplakti nebebijo
Tarp realybių, kurių nekenčiu.
Valandos kaip somnambulai slenka,
Išspjauna ugnį, kažkada nurytą.
Ir į viršų nepakyla rankos
Nei kruviną vakarą, nei auštantį rytą.
Išeina į siūbuojančią šviesą
Bitės, prigėrusios nuodingo nektaro.
Suklykia mintis, sparnus ištiesus:
„Negalėsim atšaukt to, ką padarėm“.
Užmigs, taip ir nesulaukus paukščių
Gaivi idėja, naujai užgimus.
Kaip kalvio kūjis širdis taukši
Šalta kaip numirėlio prisilietimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-30 19:30:11
realybė => tikrovė
Pikčiausia, kai motinos gimtąją kalbą teršia dar norintys išrodyti kūrėjais...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-30 15:26:51
"Nebebijo", poezijoje nelabai vartotini tie" nebe"", geriau jau rinktis su mažesniu skiemenų skaičiumi, pakoreguojant ritmą kitoje vietoje. Na, o tas "numirėlio prisilietimas" tai sukėlė šiurpą. Poezijoje reikėtų vengti tokių žodžių. Juk ir apie mirtį yra parašomi puikiausi kūriniai, estetiškai parenkant žodžius.Sėkmės.