Nukirstos šaknys, nutrauktos gijos
Ir protas, pilnas putotų minčių.
Širdis neplakti nebebijo
Tarp realybių, kurių nekenčiu.

Valandos kaip somnambulai slenka,
Išspjauna ugnį, kažkada nurytą.
Ir į viršų nepakyla rankos
Nei kruviną vakarą, nei auštantį rytą.

Išeina į siūbuojančią šviesą
Bitės, prigėrusios nuodingo nektaro.
Suklykia mintis, sparnus ištiesus:
„Negalėsim atšaukt to, ką padarėm“.

Užmigs, taip ir nesulaukus paukščių
Gaivi idėja, naujai užgimus.
Kaip kalvio kūjis širdis taukši
Šalta kaip numirėlio prisilietimas.