Neklajoji — nenori atrasti nieko,
gal nebeliko paslapties širdyje,
vėjas blaško šlamėdamas šakomis,
viskas ištirpsta saulės spindulyje.
Laikas nebeatranda naujo kelio —
susilieji su gyvenimo banga,
pluši it skruzdė prie šapelio mažo,
džiaugiesi — saulė palietė šilta ranka.
Aplinkos pasaulis nutolęs į nežinią —
laiko erdvėj per anksti užsidarei:
neatveri širdies, savęs nedalini,
vienišas pasaulis ir sielos gelmėje.
Skausmingai supranti artimo sielą —
sklindantys žodžiai lieka pagauti,
juk turi gyvenimą vienintelį vieną
ir žodžių prisilietimą visada jauti.
Jauti, tačiau negali priimt — netelpa,
ir kodėl nebeliko vietos tavo širdyje,
sielos jautrumą bandai malšinti —
išdalinai viską, tai ką turėjai savyje?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-30 14:46:12
Pirmas komentaras teisingas. Tekstas ne tik kad painokas, bet ir prieštaringas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-04-30 14:00:22
Gerai, kad viskas susiliejo su šviesa. Bet ji šalta (saulė šviečia, bet nešildo).
Tik dėstymas truputį klaidus. Pirmiausia – šviesa gal ne tokia jau beviltiška vienuma. Jauti kitą, ir tai jau jungtis. Antra, jeigu išdalinai viską, turėjo likt tuščia, t. y. yra vietos. Kodėl niekas netelpa? Paskutinė eilutė ir klausia: ką turėjai? Dabar atsakymas peršasi, kad ir turėjai tuštumą, – bet tada nieko kitiems neišdalinai. Tad apie kokią paslaptį užsimenama pradžioje, nebeieškant naujų kelių? Sukimasis ratu galbūt aplink širdies randus? Tai atspėti sunkoka.
Nors gali būti – be didesnių minčių, vienuma, ir tiek.