Kalbėjomės, tik tavo žodžiai buvo skalsūs,
Jau atpažįstama nata virpėjo balsas...
Žinojai – aš ir nematydama pajusiu,
Kad vėl tave įveikusi tamsesnė pusė.
Bandai iškirpti, priduri ir vėl matuoji...
Lemtis? Gal klumpantys sau patys kiša koją?
Ir netikėtai mūsų pokalbis nutrūko...
Ne saujon, mano sielon krito akmenukas.
Aš mudviejų nutolusių dienų ilgėsiuos,
Kuomet ir tavo viltys, dienos buvo šviesios.
Ir spraudžiasi nerimastingos, gūdžios mintys –
Kadais turėjom... Nebeturim, kuo dalintis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-04-30 00:00:59
Taip būna... O pradžioje atrodo iki gyvenimo pabaigos... :(
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-04-29 18:11:06
išjaustas darbas, talpus
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-29 00:24:49
Pritariu Nijolenai, stiprus savo mintimi tekstas, autorę su jos kūryba stebiu seniai ir taip rodos esu artima jos siela. O kaip susitkti,? :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-04-28 23:07:22
Taip ir būna, kai nebėra kuo dalintis.Įtikinantis, gilus minčių dėstymas.Patinka stilius
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2014-04-28 21:13:24
Persmelktas ilgesiu ir nuojautom...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-28 17:38:22
Išjaustas ir tikrumu stiprus tekstas.