Kalbėjomės, tik tavo žodžiai buvo skalsūs,
Jau atpažįstama nata virpėjo balsas...
Žinojai – aš ir nematydama pajusiu,
Kad vėl tave įveikusi tamsesnė pusė.
Bandai iškirpti, priduri ir vėl matuoji...
Lemtis? Gal klumpantys sau patys kiša koją?

Ir netikėtai mūsų pokalbis nutrūko...
Ne saujon, mano sielon krito akmenukas.
Aš mudviejų nutolusių dienų ilgėsiuos,
Kuomet ir tavo viltys, dienos buvo šviesios.
Ir spraudžiasi nerimastingos, gūdžios mintys –
Kadais turėjom... Nebeturim, kuo dalintis.