Išeisiu į verkiantį lietų.
Jis mano žingsnius ir tylą uždengs.
Nėra nė vieno, kuris mylėtų
Randus akmeny ir miglą virš vandens.
Tylės apniukęs rytas it išlietas,
Kažkieno rankos varstys duris.
Niekas negrįžta iš tos vietos,
Net paskutinis saulėlydžio spindulys.
Aš neturiu ką atiduoti,
Tik širdį, veriančiais siūlais susiūtą.
Širdy žodžiai ištatuiruoti.
Jie (ir aš) tirpsta lyg jūros putos.
Aš ištirpsiu lietuje su visais žodžiais,
O rytui baigiantis ištirps ir lietus.
Nuvys rudens aušroj lelijos ir rožės,
Tik tu neišeisi, liksi tik tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-28 00:25:20
Yra visai neblogų paieškojimų, nuoširdumu įtikina. Tik vis dar turėčiau pastabų dėl vietomis atsirandančio žodžių pertekliaus, kuris neprideda nei informacinio nei emocinio turinio, o tik apsunkina tekstą, neleidžia jam tekėti. Akmens randai ir miglos patiko. Eilėraščio kontekste ne visai skaniai atrodo ištatuiruota širdis. Taip pat dėl pavadinimo klausimas, tiesiog tikrai įdomu, ar tai rodo tiesiog, kad tekstas be pavadinimo, ar čia kažkas užkoduota. :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-27 18:29:00
Autorė ir šįkart teisi: Aš neturiu ką atiduoti..
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-27 17:02:24
Kelia abejonių kai kurie įvaizdžiai:"veriantys siūlai", "širdy žodžiai ištatuiruoti", išskirtinai iš visų rudenį vystančių augalų įvardintos lelijos ir rožės skamba saldokai. Pritariu pirmam komentarui - kas žino ateitį? Pranašystės ne visada pildosi...