Sutemų miglose
sklando sapną skraidinantys paukščiai –
Baltos trapios fregatos,
pasiųstos anapus dangaus.
Slepia vyzdžio virpėjimą
klostėse rūko ir baukščiai
Žvelgia guolin,
kol sąmonės priebuty įsismarkaus.
Ir nubėgs,
nuriedės per jausmais išmatuotąjį gylį
Tirštas juokas,
atodūsis lūpų, kietai sučiauptų,
Paribiuos prisimins
iškentėtąjį skausmą ir tyliai,
Nėrę galvą,
paslėps po nematomu akiai gaubtu.
.....................................................................
Vos pramerkęs akis,
jausi šilumą rankų,
Uosi kvapą,
kurio tiekos metų lig šiol nejutai...
Paukščiai tūps
bei lesios sapno atspaudą blankų
Iš širdies
ir delnų, sugniaužtų ypatingai tvirtai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-06-14 02:16:27
Geras kūrinys.
Gal tik pavadinimas muša per sparnus
(tie 2 daiktavardžiai greta...) ir skaitytojo vaizduotei uždeda apinasrį?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-26 09:42:26
Ilgesys, atplasnojęs paukščiais.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-26 09:38:26
Taip jausminga, o antru posmu esu labai sužavėta.Ačiū autorei.