Sutemų miglose
        sklando sapną skraidinantys paukščiai –
Baltos trapios fregatos,
        pasiųstos anapus dangaus.
Slepia vyzdžio virpėjimą
         klostėse rūko ir baukščiai
Žvelgia guolin,
         kol sąmonės priebuty įsismarkaus.
 
Ir nubėgs,
        nuriedės per jausmais išmatuotąjį gylį
Tirštas juokas,
        atodūsis lūpų, kietai sučiauptų,
Paribiuos prisimins
        iškentėtąjį skausmą ir tyliai,
Nėrę galvą,
       paslėps po nematomu akiai gaubtu.
.....................................................................
Vos pramerkęs akis,
        jausi šilumą rankų,
Uosi kvapą,
         kurio tiekos metų lig šiol nejutai...
Paukščiai tūps
         bei lesios sapno atspaudą blankų
Iš širdies
         ir delnų, sugniaužtų ypatingai tvirtai...