Ar pažinsi mane po ūkais,
Iš vienatvės lukštų neišsprogusią?
Sudėtais viens prie kito delnais –
Tarsi jie suturėtų atodūsius,
Abejonės it rajūs vikšrai,
Kai drugiais nuplasnot nebesugeba?
Neprašysiu atleist ar paleist –
Tylomis pasinersiu į rudenį
Ir per tavo išrėžtas vagas
Po grumstu pasislėpsiu it lašas.
Ar palinksi atrast ir suprast,
Jei tam laiko mažiau, negu maža?
Nežinau, kur padėjom metus –
Atsigręžus regiu tiktai druską.
Rūpi dėsniams visiems nepaklust
Ir pro ūką, pro lukštą išsprūsti
Iš tenai – iš vienatvės rudens,
Kad ir vėl apturėčiau žydėjimą.
Savo žvilgsnio žvaigždes atidenk –
Štai dangus. Pailsėkim. Atėjome.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-04-26 18:29:36
Kiekvienas žydėjimas turtingas... vis nauja patirtimi...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-04-26 14:51:29
Kai mylimojo akys pažvelgs, lukšto nebeliks...pražystų nuostabus žiedas...
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2014-04-26 09:55:05
Brandus kūrinys. Linkiu apturėti tikrąjį žydėjimą. Jūs to verta.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-26 09:16:24
Nebelieka nieko pridurti: išsamu, gražu, prasminga.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-04-26 08:20:33
… iš vienatvės rudens,
Kad ir vėl apturėčiau žydėjimą.
Savo žvilgsnio žvaigždes atidenk –
Štai dangus. Pailsėkim. Atėjome.
Brandus ir dvasingas proveržis. Neužgesinama jausmingos ir išmintingos poezijos kibirkštis. Gražu, skaityti ir skaityti.