Ar pažinsi mane po ūkais,
Iš vienatvės lukštų neišsprogusią?
Sudėtais viens prie kito delnais – 
Tarsi jie suturėtų atodūsius,
Abejonės it rajūs vikšrai,
Kai drugiais nuplasnot nebesugeba?
Neprašysiu atleist ar paleist – 
Tylomis pasinersiu į rudenį
Ir per tavo išrėžtas vagas
Po grumstu pasislėpsiu it lašas.
Ar palinksi atrast ir suprast,
Jei tam laiko mažiau, negu maža?
Nežinau, kur padėjom metus – 
Atsigręžus regiu tiktai druską.
Rūpi dėsniams visiems nepaklust
Ir pro ūką, pro lukštą išsprūsti
Iš tenai – iš vienatvės rudens,
Kad ir vėl apturėčiau žydėjimą.
Savo žvilgsnio žvaigždes atidenk – 
Štai dangus. Pailsėkim. Atėjome.