Rūkuos įbriski upėn ir mintis atšaldyk.
Nuvaikščiotas tau kojas mąslus vanduo nuplaus.
Artėjant dienos kaitrai pabuskim iš letargo,
pulsuojanti minčių jėga į sielą įsigaus.
Likimo skauduliai atrodys kaip pūkeliai,
godosime mintis, slapčia jausmų teiktas.
Ir klausimas rymos lyg gluosnis šalia kelio —
kas esam mes? Niekingi trupiniai? Didinga visuma?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-26 03:36:39
Būtų geras kūrinys, bet vėl bėdas sukuria... svetimžodžiai (dilema, letargas).
Juolab, pastarasis net rimo neduoda (nors eilius rimavimu ir nepasižymi...).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-04-26 00:31:00
Visada mąstau, kad mes esam kažkokia jungtis tarp kažko didesnio. Na, tartum savotiškos ląstelės.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-04-25 23:29:15
Atšaldai mintis, susimąstai. Gerai, kad paskui sukyla minčių jėga, bet letargas (pabudimas iš jo) ne visai tinkamas išsireiškimas, nes jis perša mintį, kad letargas yra mąstymas.