Rūkuos įbriski upėn ir mintis atšaldyk.
Nuvaikščiotas tau kojas mąslus vanduo nuplaus.
Artėjant dienos kaitrai pabuskim iš letargo,
pulsuojanti minčių jėga į sielą įsigaus.

Likimo skauduliai atrodys kaip pūkeliai,
godosime mintis, slapčia jausmų teiktas.
Ir klausimas rymos lyg gluosnis šalia kelio —
kas esam mes? Niekingi trupiniai? Didinga visuma?