Ji nužudė meilę savo rankomis,
Pasmaugė miegančią lopšy.
Liūdi pasmerktieji nelankomi.
Vysta be draugų visi.
Pati širdį sau išrovė,
Užkasė tarp akmens angelų lieknų.
Nerakink meilės, mesk ją į griovį,
Kol į širdį nespėjo suleisti šaknų.
Kartais reikia kęsti skausmą:
Visada skauda, kai išplėši dalį savęs.
Nesvarbu, ką rinksies — juodą ar rausvą,
Vis tiek nieks tavo sielos nesupras
Ir nežinos, kodėl taip elgtis
Kažkas paskatino tave,
Bet geriau vienatvė nei baimės ir kaltės,
Kad pasirinkti šį, o ne tą buvo klaida.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-24 14:15:07
Vaizdiniai dar šiurpesni už romansus, kažkur į Lotynų Ameriką šiurpiu jausmingumu nukelia. :)
O jei rimtai, tai manau, kad ir skausmui reikšti reikia paieškoti vaizdinių, kad jie tikrai išreikštų skausmą ar kitą norimą būseną, o ne perspausti keltų skaitytojui šypsenėlę :)