Ji nužudė meilę savo rankomis,
Pasmaugė miegančią lopšy.
Liūdi pasmerktieji nelankomi.
Vysta be draugų visi.

Pati širdį sau išrovė,
Užkasė tarp akmens angelų lieknų.
Nerakink meilės, mesk ją į griovį,
Kol į širdį nespėjo suleisti šaknų.

Kartais reikia kęsti skausmą:
Visada skauda, kai išplėši dalį savęs.
Nesvarbu, ką rinksies — juodą ar rausvą,
Vis tiek nieks tavo sielos nesupras

Ir nežinos, kodėl taip elgtis
Kažkas paskatino tave,
Bet geriau vienatvė nei baimės ir kaltės,
Kad pasirinkti šį, o ne tą buvo klaida.