Dilgtelėjo giliai ir skaudžiai: mintis ir gyvastis trapesnės už krištolą.
Bet ar skaidrios jos? Esu dvejonių liepsnojantis gniužulas, dvilypės
prigimties — gyvybės atminties tęsinys, marinamas įteiktos, išmoktos,
bet neįgytos patirties padalytas į dvi dalis stebuklas. Įkalnė ar
nuokalnė? Kuri iš jų tikresnė, o kuri ne? Keista, tikra tai, kai skauda,
ne paviršiumi, bet iš gelmių, šios gėlos neuždangstau vilties primargintomis
drobulėmis — prasiveržęs į paviršių iš gilumų bekalbis šauksmas be atsako
„O kas yra tiesa“ — kurtu, o skauda... akys apvilktos senatvės migla,
bet regi tarsi būtų vaiko... esu — sukausto siaubas kraują ant atbrailos
virš prarajos, bet kokios ryškios spalvos, tarytum pirmąsyk regiu aš jas...
Keista, regint vaiko akimis smalsu, bet neskauda... nes nežinau tikėjimo
judesio — svarbiausio virpulio iš Anapus, nematomo, bet jis žmogaus
alfa ir omega... o ar tai tiesa?.. o ką aš peržengiu tikėjimo judesiu —
esmingai matomus ir tylinčius... sako, turtingo ubago į Anapus neįleidžia...
bet ar svarbu nebūnant ilgėtis Žemės spalvų ir lentynoje dūlančių
primargintų vilties ženklais lapų ar vienintelės eilutės... pakelė tikresnė už kelią?..
Ražas
2014-04-23 13:46:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-04-23 21:53:44
Turtingo ubago į Anapus neįleidžia :) Gerai pasakyta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-04-23 18:14:15
toks pažįstamas tas nerimas
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-23 14:28:55
Kokios tikros mintys... Stabtelėti privertė įteikta, išmokta, bet neįgyta patirtis.