Dilgtelėjo giliai ir skaudžiai:  mintis ir gyvastis trapesnės už krištolą.
Bet ar skaidrios jos? Esu dvejonių liepsnojantis gniužulas, dvilypės
prigimties — gyvybės atminties tęsinys, marinamas  įteiktos, išmoktos,
bet neįgytos patirties padalytas į dvi dalis stebuklas. Įkalnė ar
nuokalnė? Kuri iš jų tikresnė, o kuri ne? Keista, tikra tai, kai skauda,
ne paviršiumi, bet iš gelmių, šios gėlos neuždangstau vilties primargintomis
drobulėmis — prasiveržęs į paviršių iš gilumų bekalbis šauksmas be atsako
 „O kas yra tiesa“ — kurtu, o skauda... akys apvilktos senatvės migla,
bet regi tarsi būtų vaiko... esu — sukausto siaubas kraują ant atbrailos
virš prarajos, bet kokios ryškios spalvos, tarytum pirmąsyk regiu aš jas...
Keista, regint vaiko akimis smalsu, bet neskauda... nes nežinau tikėjimo
judesio — svarbiausio virpulio iš Anapus, nematomo, bet jis žmogaus
alfa ir omega... o ar tai tiesa?.. o ką aš peržengiu tikėjimo judesiu —
esmingai matomus ir tylinčius... sako, turtingo ubago į Anapus neįleidžia...
bet ar svarbu nebūnant ilgėtis Žemės spalvų ir lentynoje dūlančių
primargintų vilties ženklais lapų ar vienintelės eilutės... pakelė tikresnė už kelią?..