Buvo. Dabar tiksliai pasakyti kuriais konkrečiai metais ir kurioje konkrečiai pasaulio šalyje tai buvo, aš tikriausiai negalėčiau. Bet galiu jums pažadėti, kad tikrai buvo. Na, jei jums nuo to būtų ramiau, galėčiau net duoti garbės žodį. Prisiekti!
   Tai sutariam?
   Taigi. Gyveno TADA ir TEN mažas nykštukas. Kiek jis iš tiesų buvo mažas, o kiek vis dėlto didelis, galbūt spręsti ir ne man. Tačiau tąkart jis man pasirodė mažytis. Nykštukas.
   Daug metų nykštukas keldavosi anksti ryte. Stebėdavo žmones, kartu su jais prausdavosi ir pusryčiaudavo. Dieną nykštukas dirbdavo naudingus darbus, o vakare pavargęs, bet laimingas sėsdavo prie stalo vakarieniauti. Patiko jam gyventi su žmonėmis. Šalia jų. Nykštukas žmonėmis grožėjosi. Gerbė juos. Ir mylėjo.
   Taip bėgo metai...
   O nykštukas vis dar buvo laimingas. Tačiau kažkas giliai viduje jam nedavė ramybės. Kažkas aplinkui buvo nebe taip, kaip anksčiau... Kažkas keitėsi. Kartais nykštukas pagalvodavo, jog tai tik jam pačiam kažkas negerai. „Gal senstu?“– pagalvodavo jis. Bet pasakysiu jums tiesiai - jis dar nebuvo senas.
   Bėgo dienos. Tačiau tas keistas jausmas nykštuko niekaip nepaliko. Jis tūnojo ten. Kažkas kažkur buvo negerai...
   Tada nykštukas nusprendė. Jis atsikėlė kaip visada. Ryte su žmonėmis. Bet atsikėlęs nenuėjo praustis. Nėjo valgyti. Nėjo ir naudingų darbų dirbti. Nors pats juos labai vertino. Taip atėjo vakaras. Po jo vėl išaušo rytas. O nykštukas ir toliau darė vis tą patį. Jis stebėjo. Juos. Žmones. Ir tada nykštukas suprato. Kai kas pasikeitė. Žmonių svajonės. Jos ... susirgo.
   Nuliūdo nykštukas, bet nežinojo ko griebtis. Todėl kas rytą keldavosi su žmonėmis ir matydavo, kaip jų svajonės serga. Taip dieną keitė kita diena, o šią keitė dar kita. Nykštukui buvo apmaudu dėl to, ką jis matė. Todėl jis labai sielojosi. Bet patys žmonės to nesuprato. Diena keitė dieną, o šią keitė dar kita...
   Sėdėjo nykštukas ant savo mylimiausios kėdės, kai galiausiai tvirtai pasiryžo. „Reikia tai keisti!“– ryžtingai ištarė jis. Nykštukas gyveno šalia žmonių. Bet dabar pasiryžo ateiti pas juos. Kaip tarė, taip ir padarė. Nykštukas atėjo pas žmones. Tačiau žmonės jo nepamatė. Tada nykštukas ėmė kalbėti. Jis norėjo pranešti žmonėms, kad jų svajonės serga. Bet žmonės jo negirdėjo. Nykštukas labai stengėsi. Bandė dar kartą. Po to dar. Ir dar. Tačiau žmonės vis tiek nepradėjo jo nei matyti, nei girdėti. Nykštukas susirgo...
   Dieną keitė kita diena, o šią keitė dar kita. Nykštukas ėmė sveikti. Tada jis su džiaugsmu pagalvojo apie žmonių svajones. Gal ir jos pasveiks pačios? Vylėsi nykštukas. Tačiau užteko jam dar kartą pasižiūrėti į žmones, kad suprastų – ne, jų svajonės serga. Ir toliau. Reikėjo kažką daryti.
      Ir čia nykštukas atsiminė svarbų dalyką. Jis visada atsimindavo svarbiausius dalykus tada, kai to labiausiai reikėdavo. Taigi šįkart nykštukas atsiminė, jog žino tokį seną nykštuką, kuris visų vadinamas pagarbiai. Išmintinguoju. Nykštukas iškeliavo pas jį. Kelionė nebuvo lengva. Bet ko juk nepadarysi dėl žmonių svajonių...
   Sutiko nykštukas Išmintingąjį nykštuką. Bet jo nepažino. Nykštukas kažkodėl visada manė, kad Išmintingasis nykštukas turi atrodyti kitaip. Turi. Kitaip. Tačiau nusiminti nederėtų. Nykštukui pasisekė. Kartais jam pasisekdavo, kai to išties reikėdavo.
   Išmintingasis nykštukas pastebėjo jį pats. Nors nė kartelio nebuvo jo net akyse regėjęs. Net sapnavęs nykštuko nebuvo. Bet vis dėlto šįkart jį pažino. Ir užkalbino. Tikriausiai jis išties buvo Išmintingas...
   Ir juodu pradėjo šnekučiuotis. Iš pradžių svečiui, tiesa, kiek nejauku buvo. Tačiau netrukus ir supratingumas jį sušildė, paguodė ir suteikė vilties. Vilties labai reikia. Visiems. Net ir nykštukams...
   Po valandėlės nykštukas prabilo apie tai, kokiu reikalu sukorė tokį didžiulį kelią. Išmintingasis išklausė jį. O tada pagyrė nykštuką už rūpestingumą ir ištarė : „Kaip tik ant tokių pečių laikosi pasaulis tada, kai sunkiai suserga“.  Nykštukas paraudo, bet apsidžiaugė. Ir čia jam Išmintingasis pasakė dar kai ką : „Apie tokius pečius reikia žinoti. Bet dar svarbiau yra ne jais džiaugtis, o naudoti“. „Naudoti , - pagalvojo nykštukas, - o ne naudotis“...
   Išmintingasis kalbėjo toliau. „Kas nutiko? Jei manęs kam nors prireikia, visada būna kažkas nutikę“, - paklausė. Bet nykštukas tylėjo. Jis nežinojo, kaip tai pasakyti Išmintingajam. Stojo tyla. Laikrodis pradėjo tiksėti garsiau. Praėjo kažkiek laiko. Ir laikrodis vėl ėmė tiksėti tyliau. Nykštukas pagaliau prabilo. „Žmonių svajonės susirgo“. Pasakė.
   Nykštukas atskleidė priežastį. Ir čia pat pamatė, kaip Išmintingasis nykštukas dar labiau pražilo. Gali būti ir taip, kad nykštukui tik pasirodė. Nors jis pats būtų galėjęs prisiekti, kad Išmintingojo plaukai išties dar kartą pasipuošė sidabru...
   „Dabar manęs paklausyk“, - baltais žodžiais pasakė Išmintingasis. Nykštukas sukluso. „Yra tokia knyga, - tarė. Nykštukas dar labiau ištempė ausis.– Tai knyga, kurioje slypi tiesa“. „Tiesa. Kas tai per knyga? Kur ją rasti? Kuriame knygyne galėčiau tą brangią knygą nusipirkti?“– nykštukas spėjo sugalvoti milijoną klausimų. Nors Išmintingasis nykštukas kalbėjo nesustodamas. „Bet žmonės ją užmiršo“, - galiausiai tarė Išmintingasis.
   Nykštukas keliavo atgalios. Į namus. Kelias nebuvo pats lengviausias. Kaip ir pirmyn. Tačiau dabar – jau pasikeitęs. Visas. Viskas. Juk nykštukas dabar turėjo atsakymą. Ir nesvarbu, kad jis buvo toks sunkus.
   Nykštukas atsivertė knygą. Nepaprasta yra atsiversti Tiesos knygą. Tada užima kvapą. Gali net akys ašaroti. Bet bijoti visgi neverta – šitos ašaros yra draugiškos. Jos malonios. Ir geros. Žmonės būna laimingi, kai verkia tokiomis ašaromis. Nykštukai taip pat...
   Nykštukas vertė puslapį. Vieną. Po kito. Ir skaitė ten žodžius. Vieną. Po kito. Ir nesvarbu, kad parašytus juodai. Bet užtat ant balto popieriaus...
   Tiesos knygoje buvo parašyta štai kas : VISKAS PRIKLAUSO NUO MŪSŲ. Ir dar : NIEKO NEGALIMA PADARYTI TADA, KAI NIEKO NEBĖRA DAROMA. Nykštukas tai perskaitė. Tikriausiai jis net suprato, kaip svarbu tai yra. Tačiau skaitė Tiesos Knygą toliau. Vertė puslapį. Vieną. Po kito. Kol galiausiai surado knygoje tai, ko labiausiai joje ieškojo. Troško.
   Nykštukas perskaitė, kad yra tokie geniai. Paslaptingieji. Tai štai tie geniai (paslaptingieji) vieną dieną... Nykštukas jau dabar laukia tos dienos. Labai laukia. Tai štai tą dieną geniai (paslaptingieji!) sules vikšrus žmonių svajonėse.
   „Tai turėtų būti nuostabi diena, - pagalvojo nykštukas.– Geriausia mano gyvenime.“ Tačiau yra dar kai kas. Tiesos knygoje buvo parašyta ir tai, kad paslaptingieji geniai GALI sulesti vikšrus žmonių svajonėse. Štai tas žodis (kurį kažkas labai apdairiai ir net protingai užrašė didžiosiomis raidėmis) nedavė ramybės nykštukui. Dieną. Ir naktį. GALI. Gali...
   Nykštukas dabar jau buvo ramus. Ramesnis. Nei anksčiau. Prieš skaitydamas knygą. Tiesos knygą. Tačiau nykštukas turbūt nebūtų nykštukas, jei būtų visiškai ramus. Nežinia, galbūt kaip tik todėl jis niekaip negalėjo išmesti iš galvos vieno klausimo. Vieno vienintelio. Svarbaus. Paties svarbiausio. Reikia manyti...
   Taigi nykštukas galvojo. Ir galvojo. Ir galvojo. Atrodė, kad jo apmąstymams jau nebus galo. Niekad niekados. O tas klausimas jam... Tiesa, vos nepamiršau! Vos nepamiršau su tuo klausimu supažindinti jus. Užmiršti nėra gerai. Ypač svarbius dalykus. O šis klausimas kaip tik iš tokių...
Hmm... sako, kad atmintį reikia lavinti. Taigi nykštukas vis galvojo ir galvojo. Taip, apie klausimą. O tas klausimas jo galvoje buvo toks : „O ką turėčiau daryti aš, nykštukas, kad žmonių svajonės pasveiktų?“ Tiesą pasakius, kartais visiškai tą patį klausimą nykštukas sau užduodavo ir kiek kitaip. Vietoje žodžio „turėčiau“ jis sakydavo kitą žodį. „Galėčiau“. Taip, tai skirtingi žodžiai. Bet būna tam tikrų atvejų, kai ir tokie žodžiai tampa vienodais, tokiais pačiais. Tokie atvejai vadinami ypatingais. Šis atvejis kaip tik iš tokių...
   „Ką galėčiau daryti aš, nykštukas, kad žmonių svajonės pasveiktų?“ Ir jis galvojo. Ir galvojo. Nykštukas turėjo šią gerą savybę. Nuoširdžiai galvoti. Ilgai. Ir rūpestingai. Ši savybė jam buvo gera, nes visuomet duodavo atsakymą. Anksčiau. Ar vėliau. Bet visuomet. Labai gera savybė. Todėl tikrai nėra sunku atspėti, kad ir šį kartą nykštukas sugalvojo. Sugalvojo! Tačiau ne atsakymą. Ne. Dar ne! Nykštukas sugalvojo, kaip rasti atsakymą. O tai yra jau yra daug. Labai. Na, beveik tiek pat, kaip ir pats atsakymas. Kodėl? Pasaulyje jau taip yra, kad tada, kai žinai, kaip rasti atsakymą, nuo jo paties tave tada teskiria tik ... laikas. Tik. Na, gal ne visai tik tai. Dar lieka ir nuoširdžios pastangos. Bet mes jau ne kartą turėjome progą įsitikinti, kad ko jau ko, o nuoširdžių pastangų nykštukui tai jau tikrai netrūksta. Ne.
   Atsakymas buvo kažkur pakeliui. Nes nykštukas žinojo, kaip jo ieškoti. Jis vėl skaitė Tiesos knygą. Dar kartą. Iš naujo. Juk kas gali būti arčiau atsakymo į bet kokį klausimą, jei ne pati Tiesos knyga? A? Išties paprasta. E-le-men-ta-ru ,- netgi galima sušukti. Tereikia į rankas paimti pačią reikalingiausią knygą...  Ir nykštukas sušuko. Po to sušuko dar kartą. Jau radęs taip ieškotą atsakymą.
   Nykštukui dabar atrodė keista, kad nesugebėjo rasti jo anksčiau, skaitydamas knygą pirmąjį kartą. Dar keisčiau buvo tai, kad atsakymo jis tada nematė perskaitęs ir antrą kartą. Nėra jau ką kalbėti apie trečią. Bet štai atidžiai verčiant lapą po lapo ketvirtąsyk, jam pagaliau nusišypsojo sėkmė. Tarp kitų žodžių, sakinių ir lapų jis pamatė šviečiant jį. Atsakymą. Šviečiantį lyg kelrodė žvaigždė. Taip, reikia būti kantriam. KANTRYBĖ ir NUOSEKLUMAS. Štai kas padėjo nykštukui nenuleisti rankų po ištikusios nesėkmės skaitant knygą pirmą kartą. Antrą. Ir trečią. Tačiau dabar jis nebe vienas. Ne! Jis kartu su juo. Atsakymu...
   O atsakymas buvo toks. Galbūt net kiek paprastesnis nei ieškodamas tikėjosi pats nykštukas. Taip jau kartais būna, kad tam tikri dalykai mums atrodo ne tokie dideli, stori ar baisūs po to, kai jie jau būna praėję. Čia panašiai kaip su danties traukimu, kai tik išėjęs iš gydytojo kabineto truputį susigėdęs nusišypsai : „Ne taip čia baisiai ir skaudėjo“...
   Taigi atsakymas. Jis buvo toks. Reikia kasdien surasti po tris neapvalius, juodus akmenukus ir įmesti juos į „Rytojaus“ šulinį. Tada vieną dieną atskris vikšrus žmonių svajonėse sulesiantys geniai. Paslaptingieji geniai...