Išpustyčiau save į žėruojančias paupio smiltis,
Skliautais paribio link, šalto vėjo atodūsį tirštą.
Bet, įsiutus audra laužia sparną ,neleidžia pakilti,
Ir vynioja mane, tartum mažą kačiuką ant piršto.
Net išrėkt negali, kyla skausmas, augindamas svorį,
Kai nugramdai žodžius, išsilieja jausmų kosulys.
Ir klaidina naktis, bet žinai, kad paklysti nenori,
Tik belieka stebėt, nulašnojančias gerves tolyn.
Aš žinau tu kauki, tarsi vilkas, kai sutemos laša,
Geležiniais nagais kabiniesi prieš rytą į sapną.
Neieškok ten tylos ir manęs neieškok—nesurasi,
Apgavai svajones ir sutrupinai ilgesį mano.
Kai žvelgiu į tave, širdyje tik sudygusios usnys,
Tavo žodžių aitra jau seniai nebeglosto ,o raižo.
Jau nutirpo ledai, pašaliais išsiskleidę šalpusniais,
O gležnutė žolė bando puošnų, salotinį braižą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2014-04-20 12:12:07
Nepailsdamas ir dažnai stebina Vlabur sugebėjimu šauti pro šalį opuso. Ar tikrai neįmanoma pasakyti ko įdomesnio apie šį eilėraštį? – Jei jau komentarą rašai... Ir dar – nėra jo taip mėgstamų pastabų apie kablelius ir pan. Pvz., kad paskutinėj eilutėj ir dar kai kur kablelio nereikia – bent būtų pataikyta...
Taigi kas įdomiau? – Lyg lūžis: po ievų šalpusniai... „šalpusniai, Išpustyčiau, atodūsį tirštą, sudygusios usnys, raižo“... ir visose eilutėse daug niršaus šnypštimo ir rėžio – kol atsiveria viltingi žiedai ir žaluma, – ir jau visai kitoj tonacijoj skamba Ž...Ž. Visa tai – originaliai išreikštas įniršis, išsakytas sau ir gamtai, ir kaip paveikslas patikėtas skaitytojui.
Įdomus eilėraštis, svarus. O formą derėtų dailinti – kablelius, rimavimą (nebūtinai visur tikslūs rimai – būtina rimų logika), gal reiktų kiek išplėsti kadenciją. O šalpusniai tinka – nepakeičiami.
Linksmų Velykų. Šilta, gražu, žiedai – visi „ž,š“ šypsosi.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-17 20:50:27
Žydintys šalpusniai dailėje turbūt atrodytų raiškiau...