Išpustyčiau save į žėruojančias paupio smiltis,
Skliautais paribio link, šalto vėjo atodūsį tirštą.
Bet, įsiutus audra  laužia sparną ,neleidžia pakilti,
Ir vynioja mane, tartum mažą kačiuką  ant piršto.
Net išrėkt negali, kyla skausmas, augindamas svorį,
Kai nugramdai žodžius, išsilieja jausmų kosulys.
Ir klaidina naktis, bet žinai, kad paklysti nenori,
Tik belieka stebėt, nulašnojančias gerves tolyn.
Aš žinau tu kauki, tarsi vilkas, kai sutemos laša,
Geležiniais nagais kabiniesi prieš rytą į sapną.
Neieškok ten tylos ir manęs neieškok—nesurasi,
Apgavai svajones ir sutrupinai  ilgesį mano.
Kai žvelgiu į tave,  širdyje tik sudygusios usnys,
Tavo žodžių aitra  jau seniai nebeglosto ,o raižo.
Jau nutirpo ledai, pašaliais išsiskleidę šalpusniais,
O gležnutė žolė  bando puošnų, salotinį braižą.