Neskaičiuoji žingsnių, nekaupi minčių,
laikas juos sudėlioja į reikiamą vietą,
esi apraizgyta paslapčių grubių,
sugniuždo vienintelė viena netikėta.
Žingsniai lėti, žingsniai greiti,
tai klibantys gyvenimo bėgiai,
laiko tėkmės atgal neatsukti,
prieš judantį pasaulį — bejėgiai.
Laiko tėkmė nelaukia žingsnių lėtų,
ji tarsi laivas tolsta nuo kranto —
žvilgsniai jau neapčiuopia tolumų:
tu pasilieki prie lopinėlio švento.
Štai nori surinkti prarastas mintis,
sudėlioti — skaudžiai išreikšti tiesą,
o laikas tepaliko byrančias smiltis
ir paskutinę bėgio atkarpą nutiestą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-04-13 15:31:45
Pasilik prie lopinėlio švento, -
Kaip gražiai čia protėvių gyventa!
Tai ne paskutinė atkarpa, tai tik kelias, kurs vingiuoja tolyn...Sėkmės :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-13 09:50:00
Pasaulis nei prasideda mumis, nei mumis baigiasi... Savos kelionės tik paskutinės mylios su kartėlio prieskoniu, bet ar ne apmaudas kalba? Iki paskutinio atodūsio liekam atsakingi už būtį. Jei laikomės jos įsikibę, neverta bambėti, kad ji prasta. Palikite užgyventas patirtis jauniems, kurių kelias dar tik prasideda. Tada ir pajusite kokių žodžių nevalia rašyti, kokių jausmų verta neišleisti į viešumą - juk nevilties šmėkla vaikšto po Lietuvą ir platina savižudybes. Kas sąmoningas, kas subrendęs, tas privalo tą epidemiją stabdyti. Būkite tarp sąmoningųjų ir nepriklausomai nuo niūriios savijautos, ieškokite šviesos tunelio gale, nes to prašo gyvenimas. Linkiu stiprybės.