Neskaičiuoji žingsnių, nekaupi minčių,
laikas juos sudėlioja į reikiamą vietą,
esi apraizgyta paslapčių grubių,
sugniuždo vienintelė viena netikėta.
Žingsniai lėti, žingsniai greiti,
tai klibantys gyvenimo bėgiai,
laiko tėkmės atgal neatsukti,
prieš judantį pasaulį — bejėgiai.
Laiko tėkmė nelaukia žingsnių lėtų,
ji tarsi laivas tolsta nuo kranto —
žvilgsniai jau neapčiuopia tolumų:
tu pasilieki prie lopinėlio švento.
Štai nori surinkti prarastas mintis,
sudėlioti — skaudžiai išreikšti tiesą,  
o laikas tepaliko byrančias smiltis
ir paskutinę bėgio atkarpą nutiestą.