Išsiskleiski rūku virš kietos suledėjusos žemės
Ir sulauki, kol paukščiai paklydę į delnus suskris,
Iki liepų medaus lauks dar ilgos nematomos brydės
Ir kaskart vienišėjantis melsvo mėnulio dangus.
Man apsiausto reikės neadyto, neausto, nesiūto
Su sagutėm — mažais akmenukais.
Galiu tau aš kelkraščio kryžium pabūti
Ar į liepsną nuskridusiu pilku viendieniu drugiu.
Tau gerklėj vario dulkės nusės, man tik trupantis laikas,
Stilo šukės po kojom basom ir tada
Nepareisu pareit tik be galo norėsis
Ir žinosiu, kad viskas kartosis ne dabar ir ne čia,
O tik ten, kur sudužus rasa...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-04-12 22:26:25
Ir sulauki, kol paukščiai paklydę į delnus suskris,
Ir apie apsiaustą intriguojančiai... :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-12 20:26:22
Įvaizdžių magija.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-04-12 19:43:02
Užburiantys, kupini magijos, pavergiantys ritmu žodžiai. Tik drugių internete per daug. Be to, šiandien beveik visi, kaip susitarę, rašo su korektūros riktais.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-04-12 13:28:01
"Man apsiausto reikės neadyto, neausto, nesiūto
Su sagutėm - mažais akmenukais...
Kur sudužus rasa..."
Užkabino iki sielos gelmių!
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-12 12:16:54
Pagalvojau, štai eilėraštis, kur beveik nesirimuoja nė viena eilutė, bent jau pirmos keturios. bet taip gražiai sudėta ir to net nesijaučia. Atrodo taip viskas vientisai plaukia, švelniai, tolygiai,- gražu.