Išsiskleiski rūku virš kietos suledėjusos žemės 
Ir sulauki, kol paukščiai paklydę į delnus suskris,
Iki liepų medaus lauks dar ilgos nematomos brydės
Ir kaskart vienišėjantis melsvo mėnulio dangus.
Man apsiausto reikės neadyto, neausto, nesiūto
Su sagutėm — mažais akmenukais.
Galiu tau aš kelkraščio kryžium pabūti
Ar į liepsną nuskridusiu pilku viendieniu drugiu.
Tau gerklėj vario dulkės nusės, man tik trupantis laikas,
Stilo šukės po kojom basom ir tada 
Nepareisu pareit tik be galo norėsis
Ir žinosiu, kad viskas kartosis ne dabar ir ne čia,
O tik ten, kur sudužus rasa...