Suausk mintis į lino drobę,
patiesk – lai saulėje išbals,
atrodo, kad sudėjai lobį
iš saulės, iš dangaus, vandens.
Įpynei tu godas viltingas,
vis liejai žodį iš širdies,
ir rodos – nieko jam nestinga,
nei paukščio sparno, nei vilties.
Norėtų – jis padegtų tolius,
norėtų – skristų lig dausų,
bet grįžta jis kaskart namolio,
prie ištakų, pradžios pradžių.
Kur paukštis suka lizdą medy,
kur šakos į padangę kops,
kur šaknimis giliai iš žemės
vis syvų savo būčiai trokš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-12 19:15:40
Veržlus tekstas, tačau paskutinė eilutė sunkiai būtų skaitovui perskaitoma dėl susiliejančių "s" - Vis syvų...Žinoma, tai - smulkmena. O gal rasite kuo pakeisti?
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-12 12:19:30
Toks lengvutis, plazdantis, šiltas kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-04-12 12:15:34
gražiai išmarginta jūsų puikioji žodžių drovė