Suausk mintis į lino drobę,
patiesk – lai saulėje išbals,
atrodo, kad sudėjai lobį
iš saulės, iš dangaus, vandens.

Įpynei tu godas viltingas,
vis liejai žodį iš širdies,
ir rodos – nieko jam nestinga,
nei paukščio sparno, nei vilties.

Norėtų – jis padegtų tolius,
norėtų – skristų lig dausų,
bet grįžta jis kaskart namolio,
prie ištakų, pradžios pradžių.

Kur paukštis suka lizdą medy,
kur šakos į padangę kops,
kur šaknimis giliai iš žemės
vis syvų savo būčiai trokš.