Man vis trūksta savęs tavo žvilgsnyje –
tavo linijos valdo lelijas,
jos kartojas, kartojas į kūną,
kvapais niekuomet nepražilsiančiais.
 
Nekuždėk slapto ilgesio kodo,
vėl  kartojasi, tęsiasi, pildosi,
tavo lūpos šypsniu užsigobusios
vėl kaip kadaise kėsinasi.
 
Vėl palūžtu, vėl viskas iš naujo,
Viskas tirpsta, kai aš tavo žvilgsnyje
Sulaikyk, kol dar nenutolau
Užsimerk. Atsimerk. Dabar myli?