Ant Šatrijos kalno užkasiau paskutinį litą.
Įdomu, ar kitais metais ten rasiu eurų?
O gal geriau norėti užkasti ką nors kitą,
Vakarop palaukus prie snoro banko durų?
Todėl į tėvynę žvelgiu kamuojamas gėlos.
Surikiavęs mintis grįžtu atgal į tikrąją būtį.
Skabau gėles – myli, nemyli. Aidai sielos,
Nerimsta, lyg išgirdus paskutinį skambutį.
Proto žarijas vartau sunkiu žinojimo pagaliu,
Bet ant širdies taip ilgu, taip ilgu...
Vakare romiu veidu ant Lietuvos atsigulu,
Taip noriu atgal į žvaigždes, negaliu...
Nieko nebus, brolyti, teks laukti, kol žalia
Švieselė tavo kryžkelėj maloniai užsidegs...
Dabar sušilai prie dujinės plytos, tarė Dalia,
Lauk į lauką ir ten eurų lauk – eilių užteks...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-04-07 20:12:48
Kaip bebūtų liūdna, bet svarbiausia, kad į viską žiūrima per jumoro akinius.
Ir linksma, ir gaminas C vitaminas... :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-04-07 11:11:22
Kiek besigyniau Intelekto pagaliu, alsavo didžiulė metafora, įtraukusi į norų, galimybių ir nežinomybės verpetą.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-04-07 11:02:25
Taip ir laidojam viską, ką turim...