Ant Šatrijos kalno užkasiau paskutinį litą.
Įdomu, ar kitais metais ten rasiu eurų?
O gal geriau norėti užkasti ką nors kitą,
Vakarop palaukus prie snoro banko durų?
 
Todėl į tėvynę žvelgiu kamuojamas gėlos.
Surikiavęs mintis grįžtu atgal į tikrąją būtį.
Skabau gėles – myli, nemyli. Aidai sielos,
Nerimsta, lyg išgirdus paskutinį skambutį.
 
Proto žarijas vartau sunkiu žinojimo pagaliu,
Bet ant širdies taip ilgu, taip ilgu...
Vakare romiu veidu ant Lietuvos atsigulu,
Taip noriu atgal į žvaigždes, negaliu...
 
Nieko nebus, brolyti, teks laukti, kol žalia
Švieselė tavo kryžkelėj maloniai užsidegs...
Dabar sušilai prie dujinės plytos, tarė Dalia,
Lauk į lauką ir ten eurų lauk – eilių užteks...