Santrauka:
Mintys ir žodžiai skirti išeinantiems į nebūtį.
Paliekam saulę, paliekam dangų,
mūsų tolimų žvaigždžių kelius,
norus,stebinčius reginį brangų —
dar turim svajones, siekius savus.
Galimybę godžiai žvelgt į pasaulį,
nors jau neieškom kelių naujų,
pasitinkam žarą, kylančią saulę,
deja, neliečiam sidabro rasos lašų.
Mūsų laivas artėja link kranto,
nykus tarsi dykuma apleista,
ieškosim šaltinio dar neišsemto,
gal jo neužpustė smėlio lavina...
Tolumoj lašelis žiburėliu žėruoja,
šaltinis dar trykšta iš gilumos,
krantą palietęs, laivas svyruoja —
kažkas klausęs mūsų maldos.
Pasiekę krantą, paliekam laivą,
lai audros baigia jį suniokot,
tik gyvybės lašą paimsim į delną,
bandysim saugot ir tausot.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2014-04-07 11:04:43
Labai teisingai Nijolena parašė. Atskleiskite savo individualius pastebėjimus. Kiekvienas žmogus mato kitaip, jaučia savitai. Svarbiausia nepaskęsti standartų jūroje.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-06 18:14:00
Jei nors vienas kitas posmas būtų skirtas gyvenimo pasiekimams, darbams, gal neskambėtų tokiomis liūdnomis gaidomis. Juk per ilgus gyvenimo metus būta ne tik svajonių, bet ir realių džiaugsmų, laimės, išsipildymo. Jei išsiskaidome į dalelytes, nereiškia, kad išnykstame - visur lieka po mažą krislelį pastangos, vargo, darbo ir prasmingo gyvenimo. Liūdesys suvokiamas, tačiau posmai neįtikino, kad išsakyta viskas. Linkėčiau gilesnių įžvalgų - ne su mumis pasaulis prasideda, ne su mumis ir baigsis.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-06 08:58:10
Taip jau yra, kad jeigu ateiname, tai ir išeisime. Ir nieko čia nepakeisi. Ir apie tai turime rašyti. Gyvybės lašas visada yra svarbus, tausoti jį reikia.