Paliekam saulę, paliekam dangų,
mūsų tolimų žvaigždžių kelius,
norus,stebinčius reginį brangų —
dar turim svajones, siekius savus.
 
Galimybę godžiai žvelgt į pasaulį,
nors jau neieškom kelių naujų,
pasitinkam žarą, kylančią saulę,
deja, neliečiam sidabro rasos lašų.
 
Mūsų laivas artėja link kranto,
nykus tarsi dykuma apleista,
ieškosim šaltinio dar neišsemto,
gal jo neužpustė smėlio lavina...
 
Tolumoj lašelis žiburėliu žėruoja,
šaltinis dar trykšta iš gilumos,
krantą palietęs, laivas svyruoja —
kažkas klausęs mūsų maldos.

Pasiekę krantą, paliekam laivą,
lai audros baigia jį suniokot,
tik gyvybės lašą paimsim į delną,
bandysim saugot ir tausot.