Į tyrą ir gaivią laisvę!
Ant jau supuvusios šakos tupėjo
Liepsnelė kraipydama galvytę.
Kažką tarytum misllijo, tyrinėjo,
Apsukriai lakstydama akytėm.
Buvo nemaloniai šlapia, nes lijo.
Lašeliai nuo snapo varvėjo varvėjo...
Taip dienos nepastebimai slinko
Liepsnelės. Tiesiog ėjo ir ėjo, kol nuėjo...
Kaži ko ji beviltiškai taip laukė?
Nežinojo niekas ir žinoti nenorėjo.
Nesavu balsu dar bandė šaukti.
Negirdėjo niekas, nes niekam ir nerūpėjo.
Saulei nusišypsojus ji dainavo, ulbėjo,
Plunksneles kedenos ir glostės.
Balsas takeliais aidėjo ir aidėjo,
Mėgindamas į širdis visų belstis.
Taip ir slinko jos dienos, vis ėjo.
Su lietum ji šaukė, su saule dainavo.
Deja, deja, jos niekas taip ir negirdėjo,
Kol mažoji nustojo alsavus.
O taip gražiai ji čiulbėjo,
Nejaugi, Tėtuk, tu ją užmiršai?
Ir vis dėlto kažkas ją girdėjo.
Jos norą pakilti aukštai.
Į dangų nuskristi su vėju,
Nors ir sparną sužalotą skaudėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...