Aidai

Paliesk stygas,                       
kurios dar neskambėjo,
atrask spalvas naujas,
neišblukintas saulės, vėjo —
šaltinis trykšta iš sielos gelmių,
gludindamas kelyje akmenėlius,
pagauk minčių švelnių,
pamiršk būties vaizdus niūrius.
Širdyje pasilik ramybę —
siela ilsėsis pagauta jausmų,
tik užgautos stygos aidas lai kyla
iš garsų, pakelėje išgirstų.
Jų skambesys graudus —
blausioje tyloje juos renki,
pagauni atsklindančius garsus —
melodija maloniai švelni.
Pabudusios mintys prabyla,
joks vėjo kauksmas nesulaikys —
kol nerimas suardo tylą,
tikiesi — vėjas nepagavęs nuklys.
Tylus šaltinis liks vienumoje,
lengvai čiurlens kaip čiurleno,
mintys susilies tyloje
ir neišgirs virpančio aido.
Rena

2014-04-02 12:18:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-04-02 13:59:05

Kol skaičiau pirmą pusę kūrinio, jau kilo džiaugsmas, kad Autorė išvydo šviesų spindesį, koks supa visus pavasario rytmetį, tačiau kažkodėl pabaigą pastvėrę nusinešė vėjai. Nepasiduokite paprastam oro virpesiui ir žiemos liūdesiui - ne nuo mūsų pasaulis prasideda, ne mumis jis baigiasi...