Paliesk stygas,                       
kurios dar neskambėjo,
atrask spalvas naujas,
neišblukintas saulės, vėjo —
šaltinis trykšta iš sielos gelmių,
gludindamas kelyje akmenėlius,
pagauk minčių švelnių,
pamiršk būties vaizdus niūrius.
Širdyje pasilik ramybę —
siela ilsėsis pagauta jausmų,
tik užgautos stygos aidas lai kyla
iš garsų, pakelėje išgirstų.
Jų skambesys graudus —
blausioje tyloje juos renki,
pagauni atsklindančius garsus —
melodija maloniai švelni.
Pabudusios mintys prabyla,
joks vėjo kauksmas nesulaikys —
kol nerimas suardo tylą,
tikiesi — vėjas nepagavęs nuklys.
Tylus šaltinis liks vienumoje,
lengvai čiurlens kaip čiurleno,
mintys susilies tyloje
ir neišgirs virpančio aido.