Kokio galo?

Dievaži, aš pykstu — 
Meilės alkis pridengt nesiduoda,
Po asfalto pluta
Pasirąžius išsprūsta žolė,
Vis dar trykšta sula
Iš kelmų iškapoto kadais Rojaus sodo.
Argi būti gyvai
Reiškia nuolat nerimstant sopėt?
Įsileist į jausmus
Išbujojantį ilgesio vėžį?
Dėt į skrynią būties
Tartum kraitį laukimo metus?
Ir vėl jaustis tuščia —
Kur save sudėvėtą padėti,
Kai viršūnės nėra,
O sula iš šaknų tebeplūs?
Orientyrų jokių. Reikia eiti.
O kur? Nesuvokiu. 
Tebelaukiu tavęs
Lyg degtuko sujuodus dagtis.
Aš pykstu, dievaži — 
Neturiu kuo uždengt išopėjusią sopę.
Viena aišku tikrai — 
Kad aš stengiuos pati neužgyt,
Kad šašus pradraskau,
O nuo ašarų pūna pagalvės,
Atkakiai iškrapštau
Žalią ūglį pro metų metus.
Susapnuoju tave,
Ir nutyla sopėjimas, alkis.
Aš pykstu, dievaži — 
Kokio galo reikėjo prabust?
Nijolena

2014-03-31 08:49:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): svetimaD

Sukurta: 2014-04-01 16:54:37

Jūsų kūryba nuostabi ,jausminga,jūs stipri,jautri moteris ir kampelis rojaus sode visada jūsų laukia,tik norėkime...

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2014-03-31 14:10:19

Skausmingas prabudimas... Bet vertėjo...

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2014-03-31 10:33:28

Turtingos ir jausmais, ir gyvenimiška patirtimi eilės...

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2014-03-31 10:19:11

Labai skaudus, tačiau tikroviškas  ilgesio ir skausmo mišinys. Nubuskite iš sapno, pažvelkite pro langą, žiūrėkite kokiomis spalvomis pražydę tūkstančiai žiedų. Jie gležni, bet kiek atneša svaiginančio aromato į širdis. Niekada nepainioju autoriaus su lyriniais herojais. Jūsų kūrinys labai stiprus, turtingas gyvenimiškos patirties pilnomis metaforomis. Skaitau po kelis kartus. Tik sėkmės autorei. :) 

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2014-03-31 09:05:18

Labai daug visko. Tik meilės sau vis mažiau ir mažiau.