Dievaži, aš pykstu — 
Meilės alkis pridengt nesiduoda,
Po asfalto pluta
Pasirąžius išsprūsta žolė,
Vis dar trykšta sula
Iš kelmų iškapoto kadais Rojaus sodo.
Argi būti gyvai
Reiškia nuolat nerimstant sopėt?
Įsileist į jausmus
Išbujojantį ilgesio vėžį?
Dėt į skrynią būties
Tartum kraitį laukimo metus?
Ir vėl jaustis tuščia —
Kur save sudėvėtą padėti,
Kai viršūnės nėra,
O sula iš šaknų tebeplūs?
Orientyrų jokių. Reikia eiti.
O kur? Nesuvokiu. 
Tebelaukiu tavęs
Lyg degtuko sujuodus dagtis.
Aš pykstu, dievaži — 
Neturiu kuo uždengt išopėjusią sopę.
Viena aišku tikrai — 
Kad aš stengiuos pati neužgyt,
Kad šašus pradraskau,
O nuo ašarų pūna pagalvės,
Atkakiai iškrapštau
Žalią ūglį pro metų metus.
Susapnuoju tave,
Ir nutyla sopėjimas, alkis.
Aš pykstu, dievaži — 
Kokio galo reikėjo prabust?