Išbėgčiau į lauką —
Žinau, netoli turėklai sutverti.
Nešokt man nuo jų į laisvo kritimo glėbį,
Neišberti iš savo mėsos to, kas esu.
Dalimi pabūti jungiančios grandinės
Su pabaiga ir su pradžia,
Kur klausimų neklausia,
Nes atsakymai – nereikalingi.
Išeičiau į naktį
Su vizija, akimirksniais tiksinčia,
Taip trūkčiodamas aučiausi batus.
Raišteliai liktų nerišti,
Tegul raitos kaip negyvėliai gyvačių,
Ir šiaip – juk veržia.
Karu žibėtų akys,
O pirštų pagalvėlės tapytų veidą
Spalva
Chaki.
Tegul kariauja ginklais,
Žudo. Tegul. Jei leidžia sau.
O aš save užmerkčiau
Prie turėklų
Ir būčiau
Chaki.
Bazas
2014-03-30 00:17:48
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-30 17:51:36
Manau, kad čia ir batai, ir turėklai iš savo regėjimo lauko (ne tie subendrinti, niveliuoti pavidalai, įsismelkę į šių laikų kūriniją).
Žmogus su gyvatraiščiais išsliūkina į naktį. Jam bloga.
Karu žibėtų akys, bet chaki ne kario. Tai slėptuvė, išnykimo galimybė. Chaki dar ir švelni.
Ganėtinai klampus tekstas, kaip ir būsena. Pirmame posmelyje dvi paskutinės eilutės man atrodo ir nebūtinos.