Išbėgčiau į lauką —
Žinau, netoli turėklai sutverti.
Nešokt man nuo jų į laisvo kritimo glėbį,
Neišberti iš savo mėsos to, kas esu.
Dalimi pabūti jungiančios grandinės
Su pabaiga ir su pradžia,
Kur klausimų neklausia,
Nes atsakymai – nereikalingi.
 
Išeičiau į naktį
Su vizija, akimirksniais tiksinčia,
Taip trūkčiodamas aučiausi batus.
Raišteliai liktų nerišti,
Tegul raitos kaip negyvėliai gyvačių,
Ir  šiaip – juk veržia.
 
Karu žibėtų akys,
O pirštų pagalvėlės tapytų veidą
Spalva Chaki.
 
Tegul kariauja ginklais,
Žudo. Tegul. Jei leidžia sau.
O aš save užmerkčiau
Prie turėklų
Ir būčiau Chaki.