Vėjas pavogė ašarą mano,
Įsūpavęs į Dangų pakėlė,
Ten, kur angelas debesis gano,
Kur pašvaistėmis raustančios gėlės.
Kur žvaigždė žiovuliuoja pro rūką,
Mėnuo šypseną siunčia aušrinei,
Ir, pataisęs sidabro peruką,
Jis užsnūsta ant gluosnio sūpynės.
Šėlsta vėjas ir ašarą supa,
Nenurimsta ir, nieko nelaukęs,
Nubučiuoja aistringai man lūpas
Ir prieš žvaigždę lėtai atsiklaupia.
Mano langas lyg mėlynas paukštis
Žvelgia liūdnas į lauko alėją,
Ūžia, stūgauja, kyla į aukštį
Mano ašarą supdamas vėjas.
O paskui, ją nutėškęs ant stiklo
Liūdno snaudžiančio mėlyno lango,
Išdžiovina, ir nieko nelieka,
Tik sausa samanota palangė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2014-04-01 19:02:59
Gražu, labai labai : )
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-03-30 19:27:37
tiesiog puikus, ką čia ir bepridursi
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-03-30 16:11:51
Malonu buvo skaityti, nors ir apie ašarą. Gera, kai žmogus, nesivaikydamas tuščio skambėjimo, kalba širdies balsu.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-03-30 08:47:14
Labai pajaučiamas tas vėjo gūsis, ryškus aušros spalvos mėlis, o ašara čia man – tiek liūdesio, tiek ir džiaugsmo... Subtiliai persimaino jausmai išties gražiuose vaizdiniuose.
Malonu skaityti tokią poetišką lyriką. Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-03-29 21:33:17
Tiesiog nutekėjo per jausmus. Dėkui už sklandumą.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-03-29 11:36:50
Baugu iš čia išimti bet kokią eilutę...
Labai, labai... Sužavėta!