Vėjas pavogė ašarą mano,
Įsūpavęs į Dangų pakėlė,
Ten, kur angelas debesis gano,
Kur pašvaistėmis raustančios gėlės. 
Kur žvaigždė žiovuliuoja pro rūką,
Mėnuo šypseną siunčia aušrinei,
Ir, pataisęs sidabro peruką,
Jis užsnūsta ant gluosnio sūpynės.
Šėlsta vėjas ir ašarą supa,
Nenurimsta ir, nieko nelaukęs,
Nubučiuoja aistringai man lūpas
Ir prieš žvaigždę lėtai atsiklaupia.
Mano langas lyg mėlynas paukštis
Žvelgia liūdnas į lauko alėją,
Ūžia, stūgauja, kyla į aukštį
Mano ašarą supdamas vėjas.
O paskui, ją nutėškęs ant stiklo
Liūdno snaudžiančio mėlyno lango,
Išdžiovina, ir nieko nelieka,
Tik sausa samanota palangė.