Voratinklio akutėse sidabro pėdos
Įspaudžia spindesį nakties žavumo,
Ikonos žvilgsnis įsakmus ir lėtas,
Lyg klausimas vidurnaktį, ar buvo?
Ar buvo blyksniai, kai lašnojo laikas,
Voratinklio akutėse atgijęs,
Kol vyzdžiai ilgesio pašvaistes raiko,
Ar siela mano atminties nebijo?
Nebijo nieko, vėjo šauksmas tyruos
Tik kartais dygsniais duria, — na ir nieko,
Kirčiuoja pėdas atmintis punktyrais
Atodūsiuos gegutės. Nesimiega.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-03-29 07:54:40
Jūsų lyrika žavinga, visada skaitau. Ir čia – pasirinkti, apgalvoti vaizdiniai, atrodo, taip natūraliai plaukia, įtraukia į nemigą ir tą būseną pajausti, ir žavėtis vaizdiniais – poetiškas išgyvenimas.
Kol vyzdžiai ilgesio pašvaistes raiko,
Ar siela mano atminties nebijo? > ypač geras akcentas, kaip susitikimas su sąžine…
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-03-28 22:59:00
Įtikinot, šviesi ir graži nemigo naktis
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2014-03-28 14:14:25
Gražios nemigo naktys.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-03-28 11:05:46
Žavinga...
Tik "ikoną" keisčiau kuo kitu.(Čia mano nuomonė)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-03-28 09:47:46
Savitai ir įtikinamai.