Nemiga

Voratinklio akutėse sidabro pėdos
Įspaudžia spindesį nakties žavumo,
Ikonos žvilgsnis įsakmus ir lėtas,
Lyg klausimas vidurnaktį, ar buvo?
 
Ar buvo blyksniai, kai lašnojo laikas,
Voratinklio akutėse atgijęs,
Kol vyzdžiai ilgesio pašvaistes raiko,
Ar siela mano atminties nebijo?
 
Nebijo nieko, vėjo šauksmas tyruos
Tik kartais dygsniais duria, — na ir nieko,
Kirčiuoja pėdas atmintis punktyrais
Atodūsiuos gegutės. Nesimiega.
Užuovėja

2014-03-28 09:06:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2014-03-29 07:54:40

Jūsų lyrika žavinga, visada skaitau. Ir čia pasirinkti, apgalvoti vaizdiniai, atrodo, taip natūraliai plaukia, įtraukia į nemigą ir tą būseną pajausti, ir žavėtis vaizdiniais – poetiškas išgyvenimas.
 
Kol vyzdžiai ilgesio pašvaistes raiko,
Ar siela mano atminties nebijo? > ypač geras akcentas, kaip susitikimas su sąžine…
 

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-03-28 22:59:00

Įtikinot, šviesi ir graži nemigo naktis

Vartotojas (-a): Leditamsa

Sukurta: 2014-03-28 14:14:25

Gražios nemigo naktys.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2014-03-28 11:05:46

Žavinga...
Tik "ikoną" keisčiau kuo kitu.(Čia mano nuomonė)

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-03-28 09:47:46

Savitai ir įtikinamai.