Voratinklio akutėse sidabro pėdos
Įspaudžia spindesį nakties žavumo,
Ikonos žvilgsnis įsakmus ir lėtas,
Lyg klausimas vidurnaktį, ar buvo?
 
Ar buvo blyksniai, kai lašnojo laikas,
Voratinklio akutėse atgijęs,
Kol vyzdžiai ilgesio pašvaistes raiko,
Ar siela mano atminties nebijo?
 
Nebijo nieko, vėjo šauksmas tyruos
Tik kartais dygsniais duria, — na ir nieko,
Kirčiuoja pėdas atmintis punktyrais
Atodūsiuos gegutės. Nesimiega.