Aš norėčiau šį rytmetį būt ne karūna, bet inkilu,
Nes girdžiu, kaip artėja, kaip čeža skrajūno sparnai,
Kaip pradaro mane, kaip į kraują giesmė sulą įpila
Ir kaip laukiu rytojaus numetus metus – pakiliai ir linksmai,
Ir išpustė visai iš minčių žvirgždą rūpesčių glostantis vėjas,
Iš ankštų pumpurų išsitraukiau puošniausius šilkus,
O skrajūnas vis suokė ir suokė – gal nė pats tos giesmės negirdėjo
Ir šis sapnas užtruko, nes buvo spalvotas, o miegas – gilus.
Iki pat paširdžių, iki sielos kamarų, lig įsčių
Aš virpėjau visa lyg audringos aistros krečiama.
Ak, jei leistų dievai, aš įkūnijus inkilą likčiau –
Man skambėtų kasdien stebuklinga skrajūno daina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-03-28 11:21:35
Kiek gyvo jausmo! Atrodo viskas šalia ir dabar... :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-03-28 09:57:27
Man rodos, kai žmogus sukaupęs didelę gyvenimo patirtį jam temų nurodyti nereikia. Jos pačios plaukia iš sielos gelmių. Jūsų kūriniai visi, be mažiausios išimties prasmingi, gilūs ir be galo įdomūs. Ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-27 23:08:11
Jums dažniau šita tematika reikėtų rašyti, na, kažką panašaus. Labai gerai, eilės tiesiog plaukia, tam dėkinga ir pati forma.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-27 21:06:54
,,Iš ankštų pumpurų išsitraukiau puošniausius šilkus" ----šis patiko...ir visas pavasariškai pilnėjantis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-03-27 10:14:53
puiki giesmė pavasariui
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-03-27 10:03:07
Labai suprantamas noras, pritariu...