Aš norėčiau šį rytmetį būt ne karūna, bet inkilu,
Nes girdžiu, kaip artėja, kaip čeža skrajūno sparnai,
Kaip pradaro mane, kaip į kraują giesmė sulą įpila
Ir kaip laukiu rytojaus numetus metus – pakiliai ir linksmai,

Ir išpustė visai iš minčių žvirgždą rūpesčių glostantis vėjas,
Iš ankštų pumpurų išsitraukiau puošniausius šilkus,
O skrajūnas vis suokė ir suokė – gal nė pats tos giesmės negirdėjo
Ir šis sapnas užtruko, nes buvo spalvotas, o miegas – gilus.

Iki pat paširdžių, iki sielos kamarų, lig įsčių
Aš virpėjau visa lyg audringos aistros krečiama.
Ak, jei leistų dievai, aš įkūnijus inkilą likčiau –
Man skambėtų kasdien stebuklinga skrajūno daina.