Šapas, spyglys suprato, kad baigias,
Laikė tik sraigiškos gleivės prilipusį jį.
Turėjo nukrist vėjo gūsių nepaisant,
Šapas, spyglys nežinojo kaip skrist.
Paleis jį šaka nepaklausus, ar jau,
Šape, tu sukaupei drąsą?
Medžiui šakų juk reikia labiau,
Tegul tą mažylį neša, kur neša.
Šapelį betirtant nuraškė gamta,
Plazdesiu įgimtu raitės, vaitojo.
Žemėn puls, aukštyn — jo malda,
Nukrist savo medžiui po kojom.
Bazas
2014-03-26 00:06:12
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-26 15:33:46
Dalyvauja silpnas ir tvirtas. Vienas norėtų smeigti ar kitaip duoti apie save žinią, ir ne tik dėl prigimties, vaidmenų pasiskirstymo, bet ir (supratęs, kad baigias) – iš sukilusio įniršio ar bejėgiškumo. O kitas dalyvis (medis) būtų pranašesnis dėl kitokių savybių.
Vienas smulkus, kitas stambus. Vienas besiblaškantis, kitas paprasčiausiai žinantis, kas svarbiausia.
Prigimties ir paskirties, gyvenimo vertybių, kovos, prasmės klausimai.
Pradžioje spyglys paaiškina šapą? Smeigtukas ir galbūt susisukėlis, abu lengvi, nedideli ir pan.? Minčiai išdėstyti užtektų ir šapo, paskui jau šapelio. Būtų smulkusis menkystos ginklas, pavyzdžiui.
Šapelį betirtant > kiek supratau, mintis yra šapeliui betirtant, jį nuraškė gamta, o sklandžiau pasakius – šapelį betirtantį; galima būtų apsukti, pvz., Betirtantį šapą.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-26 11:28:13
Pavadinimas lyg ir atskleidžia iliuzinį troškulį ...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-26 00:42:25
Visi mes spygiai...