Šapas, spyglys suprato, kad baigias,
Laikė tik sraigiškos gleivės prilipusį jį.
Turėjo nukrist vėjo gūsių nepaisant,
Šapas, spyglys nežinojo kaip skrist.
 
Paleis jį šaka nepaklausus, ar jau,
Šape, tu sukaupei drąsą?
Medžiui šakų juk reikia labiau,
Tegul tą mažylį neša, kur neša.
 
Šapelį betirtant nuraškė gamta,
Plazdesiu įgimtu raitės, vaitojo.
Žemėn puls, aukštyn — jo malda,
Nukrist savo medžiui po kojom.