*
nesibučiuosiu
su tavim
brangusis Lermontovai
per aukštai
kai žemėj ir danguj
pūga drakonus vaikė
aš pamačiau tave
įbridusį
į liūdesį vandens
į mirtį
ir į gyvenimą
už žodį
spaudžiantį
bet skriejantį
kulka į taikinį
tavasis žvejas
smilgą virpino
o ji balsu raudojo
graudžią
skaudžią dalią
tikėkimės
žvejys ne trumparegis
ir tuo labiau ne kurčias
tiek mūšių
kraujo
ir aistrų
ne popierinių
o gyvų gyviausių
minties
širdies
ir vaizdo apimties
matei
mačiau
belangė
ne kliūtis
plazdėti
nesibučiuosiu
su tavimi
tik priglusiu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-24 21:22:28
Kūrybos galia.
Iš pradžių priglusti pasirodė per maža. Tai panašu į nusiraminimą, atsižadėjimą. Paskui visgi persivertė. Šiaip pasimeilikavimas (kad ir su poetu, o ne poezija) – per daug paprasta. Po tokių kančių ir kovų dėl tikro žodžio prasmingiausia glaustis visa esybe.
tikėkimės
žvejys ne trumparegis
ir tuo labiau ne kurčias > kitokia stilistika, ypač tas tikėkimės. Be to, kaitaliojasi žvejas, žvejys (net nereiktų šios vietos, nebent nukenčia turinys).